Klaipėdiečiai pirmenybę teikia Smiltynei - žaliajai "brangenybei" ant Neringos smelynų. Nuo miesto iki Smiltynės tik dešimt minučių kelio ir kas penkiolika minučių ten kursuoja modernūs ir erdvūs keltai. Kurortas gali priimti tik nedaug nuolatinių svečių už marių esančiame Kurhauze, istorinėje senojoje Smiltynėje, arba viloje "Einars". Tačiau sekmadieniais keltai atplukdino tūkstančius žmonių. Visais metų laikais, net ir žiemą, Smiltynė privilioja didžiulį ratą draugų, kurie džiaugiasi plačiu paplūdimiu, miškais ir pėsčiųjų takeliais. Dar XIX šimtmečio pradžioje, gamtą senojoje Smiltynėje sudarė tik smėlis ir prie kranto esanti žaluma. Vienintelis pastatas, pirmą kartą paminėtas 1616m., bet, ko gero gerokai senesnis, stovintis marių pakrantėje ant penkiolikos metrų kopos viršūnės - paskutinė paštininkų, gydytojų ir keliauninkų stotelė. 1836 m. Memelio pirkliai, kurie Mėmelio apylinkes apsodino mišku, įrodė esantys garbingi piliečiai, tokie, kokių šiandien dar tektų paieškoti, ir apželdino Neringą. Smiltynėje buvo pastatyta ir naujų vilų. Senoji Smiltynė sužaliavo. Prie marių skliautėsi Kurhauzo sodo medžiai.